| Summary: | Tirti kalbos ir visuomenės santykius, kalbos funkcionavimo priklausomybę nuo visuomenės gyvenimo sąlygų, kalbos ir kultūros ryšius pastaruoju metu yra gana populiaru. Straipsnyje, remiantis 100 humanitarinio išsilavinimo neturinčių 18–30 metų šiaurės ir pietų žemaičių anketų atsakymais, analizuojamas tarminio tapatumo klausimas.
Išanalizavus gautus rezultatus, akivaizdesnių skirtumų tarp žemaičių vyrų ir moterų požiūrio į tarminę tapatybę nepastebėta. Galima tik paminėti, kad žemaičiai vyrai dažniau – kaip gražesnę ir priimtinesnę – renkasi bendrinę lietuvių kalbą, o moterys teigė, kad joms gražesnė yra gimtoji tarmė. Respondentų nuomone, bendrinė kalba siejama su geru išsilavinimu, patikima socialine pozicija, įsitvirtinimu visuomenėje. Tačiau buvo ir tokių respondentų, kurie teigė, kad bendrine kalba kalbantis žmogus dažniausiai atrodo pasipūtęs ir savimi pasitikintis. Jeigu žmogus yra žemaitis ir kalba bendrine kalba, šitaip parodo nepagarbą savo tarmei, savo gimtajam kraštui. Dauguma respondentų paiso visuomeninės padėties ir laikosi stereotipinės nuomonės, kad bendrine lietuvių kalba bendrauja tik išsilavinę žmonės.
|
|---|