ASMENS TAPATUMAS
Pasakymas "žmogaus orumas" tarytum teigia tam tikrą žmogaus viršenybę, palyginti su kitomis gyvūnų rūšimis, ir yra biologiškai nepagrįstas ir ekologiškai įtartinas. Kitas panašus pakilus pasakymas "žmogaus asmens orumas" sugrąžina filosofus prie Kanto, orumo, kaip tikslo paties...
| Main Author: | |
|---|---|
| Format: | Article |
| Language: | English |
| Published: |
Vilnius University Press
2002-01-01
|
| Series: | Problemos |
| Online Access: | https://www.zurnalai.vu.lt/problemos/article/view/4178 |
| _version_ | 1797198399073681408 |
|---|---|
| author | Alphonso Lingis |
| author_facet | Alphonso Lingis |
| author_sort | Alphonso Lingis |
| collection | DOAJ |
| description |
Pasakymas "žmogaus orumas" tarytum teigia tam tikrą žmogaus viršenybę, palyginti su kitomis gyvūnų rūšimis, ir yra biologiškai nepagrįstas ir ekologiškai įtartinas. Kitas panašus pakilus pasakymas "žmogaus asmens orumas" sugrąžina filosofus prie Kanto, orumo, kaip tikslo paties savaime, sąvoką priskyrusio kiekvienam asmeniui. Tačiau ar galima kalbėti apie orumą kaip savybę, kurią vieni turi, o kiti - ne? Ar nereikėtų orumo suprasti laipsniškai? Ar asmeniu netampama palaipsniui? Pasak Bernardo Williamso, "asmens kategorija, kada ir moralės filosofijoje apie ją kalbama labai plačiai, yra prastas etinio mąstymo pagrindas, nes atrodo kaip rūšinė ir klasifikacinė sąvoka, nors žymi beveik vien laipsniškas charakteristikas - atsakomybę, savimonę, gebėjimą reflektuoti ir t. t. Ji verčia mus manyti, kad kalbame apie tam tikrą būtybių klasę ar tipą, kai iš tikrųjų mes ja neapibrėžtai nusakome žmones, pakilusius virš tam tikros padalos skalėje" (Williams, 1985, p. 114). Kantas atsisako vartoti orumo sąvoką plačia natūralios kalbos prasme, susiaurindamas ją iki tikslo paties savaime. Asmens tapatumo sampratą jis taip pat apriboja žmogiškojo gyvūno racionalumu, kai pastarasis nėra vartojamas jokiu praktiniu ar kultūriniu aspektu. Ką galima pasakyti remiantis tokiomis siauromis sąvokomis - tokiais sąvadavimais? Ar nevertėtų atsigręžti į patirties pilnatvę?
PERSONAL IDENTITY
Alphonso Lingis
"Human dignity" - the expression seems to assert some kind of superiority of the human over other species of animals - an assertion biologically unjustifiable and ecologically suspect. "The dignity of the human person" - another honorific expression. It takes philosophers back to Immanuel Kant, who attached the term "dignity", meaning something that is an end in itself, to the person as such - every person. But is dignity a property that one has or does not have? Does not dignity come in degrees? Indeed is not being a person something that comes in degrees? "The category of person, though a lot has been made of it in some moral philosophy, is," Bernard Williams writes, "a poor foundation for ethical thought, in particular because it looks like a sortal or classificatory notion while in fact it signals characteristics that almost all come in degrees - responsibility, self-consciousness, capacity for reflection, and so on. It thus makes it seem as if we were dealing with a certain class or type of creature, when in fact we are vaguely considering those human beings who pass some mark on a scale."1Kant sets aside the ways the term dignity is used in the fullness of conversation and discourse to narrow it down to designate something that is and end in itself. And he thins out the concept of personal identity to designate the rational faculty in the human animal, and the rational faculty only when it is not being used for any practical or cultural purpose. How much can one build on such thin concepts - such conceits? Had we not better search in the fullness of experience?
|
| first_indexed | 2024-03-07T14:21:46Z |
| format | Article |
| id | doaj.art-da15eb91d7af48dd9aecec52c923fcf3 |
| institution | Directory Open Access Journal |
| issn | 1392-1126 2424-6158 |
| language | English |
| last_indexed | 2024-04-24T06:59:14Z |
| publishDate | 2002-01-01 |
| publisher | Vilnius University Press |
| record_format | Article |
| series | Problemos |
| spelling | doaj.art-da15eb91d7af48dd9aecec52c923fcf32024-04-22T09:06:30ZengVilnius University PressProblemos1392-11262424-61582002-01-0161ASMENS TAPATUMASAlphonso Lingis Pasakymas "žmogaus orumas" tarytum teigia tam tikrą žmogaus viršenybę, palyginti su kitomis gyvūnų rūšimis, ir yra biologiškai nepagrįstas ir ekologiškai įtartinas. Kitas panašus pakilus pasakymas "žmogaus asmens orumas" sugrąžina filosofus prie Kanto, orumo, kaip tikslo paties savaime, sąvoką priskyrusio kiekvienam asmeniui. Tačiau ar galima kalbėti apie orumą kaip savybę, kurią vieni turi, o kiti - ne? Ar nereikėtų orumo suprasti laipsniškai? Ar asmeniu netampama palaipsniui? Pasak Bernardo Williamso, "asmens kategorija, kada ir moralės filosofijoje apie ją kalbama labai plačiai, yra prastas etinio mąstymo pagrindas, nes atrodo kaip rūšinė ir klasifikacinė sąvoka, nors žymi beveik vien laipsniškas charakteristikas - atsakomybę, savimonę, gebėjimą reflektuoti ir t. t. Ji verčia mus manyti, kad kalbame apie tam tikrą būtybių klasę ar tipą, kai iš tikrųjų mes ja neapibrėžtai nusakome žmones, pakilusius virš tam tikros padalos skalėje" (Williams, 1985, p. 114). Kantas atsisako vartoti orumo sąvoką plačia natūralios kalbos prasme, susiaurindamas ją iki tikslo paties savaime. Asmens tapatumo sampratą jis taip pat apriboja žmogiškojo gyvūno racionalumu, kai pastarasis nėra vartojamas jokiu praktiniu ar kultūriniu aspektu. Ką galima pasakyti remiantis tokiomis siauromis sąvokomis - tokiais sąvadavimais? Ar nevertėtų atsigręžti į patirties pilnatvę? PERSONAL IDENTITY Alphonso Lingis "Human dignity" - the expression seems to assert some kind of superiority of the human over other species of animals - an assertion biologically unjustifiable and ecologically suspect. "The dignity of the human person" - another honorific expression. It takes philosophers back to Immanuel Kant, who attached the term "dignity", meaning something that is an end in itself, to the person as such - every person. But is dignity a property that one has or does not have? Does not dignity come in degrees? Indeed is not being a person something that comes in degrees? "The category of person, though a lot has been made of it in some moral philosophy, is," Bernard Williams writes, "a poor foundation for ethical thought, in particular because it looks like a sortal or classificatory notion while in fact it signals characteristics that almost all come in degrees - responsibility, self-consciousness, capacity for reflection, and so on. It thus makes it seem as if we were dealing with a certain class or type of creature, when in fact we are vaguely considering those human beings who pass some mark on a scale."1Kant sets aside the ways the term dignity is used in the fullness of conversation and discourse to narrow it down to designate something that is and end in itself. And he thins out the concept of personal identity to designate the rational faculty in the human animal, and the rational faculty only when it is not being used for any practical or cultural purpose. How much can one build on such thin concepts - such conceits? Had we not better search in the fullness of experience? https://www.zurnalai.vu.lt/problemos/article/view/4178 |
| spellingShingle | Alphonso Lingis ASMENS TAPATUMAS Problemos |
| title | ASMENS TAPATUMAS |
| title_full | ASMENS TAPATUMAS |
| title_fullStr | ASMENS TAPATUMAS |
| title_full_unstemmed | ASMENS TAPATUMAS |
| title_short | ASMENS TAPATUMAS |
| title_sort | asmens tapatumas |
| url | https://www.zurnalai.vu.lt/problemos/article/view/4178 |
| work_keys_str_mv | AT alphonsolingis asmenstapatumas |